Aš pavadinta arčiausiai Žemės esančios žvaigždės vardu. Saulė. 

Kai buvau paauglė, maniau, kad pasaulis priklauso man. Buvau apimta jaunatviškos I can do everything / gebu viską mąstysenos. Rožiniai akiniai nukrito tik pabaigus vidurinę ir išvažiavus apkeliauti to gražaus ir plataus svieto. Ne, aš nenorėjau šokti iš gimnazijos suolo į univero kėdę. Aš norėjau nusimesti rožinius akinius, pamatyti, apkeliauti, paragauti pasaulio. Buvau ištroškusi patirčių ir nuotykių. Būtent tada labai žiauriai ir negailestingai susidūriau su realybe.

Su trylikos valandų pamaininiu juodu darbu, pinigais varoma rinkos mašina ir nepagražinta emigracijos realybe. Per ketverius suaugusiojo gyvenimo metus keliavau kaip modernus šių laikų piligrimas, tik su daugybe nereikalingų sentimentų savo bagaže. Pirmąjį amplua pasimatavau šiaurinėje Italijoje, saulę gaudžiau Graikijos salose, šaltas žiemas leidau Norvegijoje, Olandijoje sekiau Van Gogo pėdsakais ir radau įkvėpimą, su draugais klajojau po Vakarų Vokietiją, Islandijoje ieškojau mitologinių elfų, o Belgijoje suvalgiau gerokai per daug briuselietiškų vaflių. 

Turėjau įvairiausių patirčių – pradedant nuostabiomis, vis dar sukeliančiomis šypseną, ir baigiant traumuojančiomis, tomis, nuo kurių vis dar gyju, kurios smukdė mane į tamsią depresijos bedugnę ir dėl kurių man buvo dingęs noras gyventi. Šios patirtys labai
įkvepia mane rašyti. O rašau aš apie viską – apie tai, kaip vimdančiai šlykštu yra patirti seksualinę prievartą, kokie jausmai kilo pirmą kartą supratus, kad įsimylėjau merginą, ką išgyvenau tą šaltą lapkričio vakarą Osle, kai mano pirmos eilės pusseserė išmetė
mane iš namų tuščiomis kišenėmis.

Rašau, kol panyru į kūrybinę ekstazę, jaučiu, kaip plyšta galva, dreba galūnės, kyla panika ir aš noriu išsinerti iš odos.

Labai tikiuosi, kad su mano kūryba kažkam pavyks susigretinti,
susitapatinti, išjausti tai, ką jaučiau aš, ir prisiminti jauno, pasimetusio suaugusio žmogaus gyvenimo pradžią.